BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ežiukas Vilniuje

Miestų vystymasis [3/4]: mobilumas

parašė: eziukassukedais · 2009-08-13 · 4 komentarai

Tęskime su architektūros studento atsiųstu tekstu apie miestų vystymosi etapus! Jūsų dėmesiui - priešpaskutinė dalis išskirtinai apie susisiekimą mieste:

MOBILUMAS

Mobilumas tai žmonių judėjimas mieste. Jis priklauso nuo daugybės faktorių: gyvenamosios ir darbo vietos, geografinio miesto išsidėstymo ir pan. Trumpiau tariant kiekvienas miestas savitas savo gyventojų judėjimo specifika. Kai kuriuose miestuose yra upės, kiti gi turi labai aiškiai atskirtus funkcinius rajonus (miegamieji, pramonės, administraciniai centrai).

Kiekvienas kasdien judame į mokyklas, universitetus ir darbovietes tai ir sudaro visą miesto judėjimas. Ištirta, kad miestietis vidutiniškai kelionei į darbą (ir kitas įstaigas) ir atgal per parą linkęs skirti 1h. Ilgesnis kelionės laikas kelia diskomfortą. Pėsčiomis gyventojas linkęs eiti iki 15min. toks turėtų būti maksimalus atstumas iki stotelės.

Kol miestai buvo maži, arba kamščių nebuvo juos puikiai tenkino pėsčiųjų ir viešojo transporto eismas. Nauji rajonai kūrėsi tik ten kur buvo pasiekiamas viešasis transportas, tokia plėtra buvo tikslinga ir normatyvinė. Atsiradus automobiliams žmonės pradėjo kurtis atokesniuose, gamtos apsuptuose rajonuose, norėdami pagerinti gyvenimo kokybę. Tai leidžia finansinės šių laikų galimybės. Tačiau pinigine išraiška toks judėjimo būdas yra pats blogiausias. Pervežti viena keleivį automobiliu yra žymiai brangiau nei autobusu. Beje gal atrodo keistai, tačiau urbanistai skaičiuoja ir tokius dalykus. Į šią kaina įeina kelių priežiūra, kuras, automobilio išlaikymas ir t.t. Tikslinga būtų, kad visi miestiečiai keliautų į darbą troleibusu ar autobusu ar dviračiu.

Deja Vilniuje tai neįmanoma. Miesto viešasis transportas (turiu omenyje pačią sistemą) nebuvo modernizuotas. Keleivių srautas per didelis, atstumai irgi. Dviračių sistema irgi nebūtų veiksminga daugeliui gyventojų, nes vargu ar į 1h laiką sugebėtume sutalpinti pvz. lazdynų, ar santariškių gyventojo kelionę pirmyn ir atgal iki centro. Nepamirškime įskaičiuot į šį laiką pasiruošimo važiavimui. Man pavyzdžiui jis trunka, nemažiau 10min. kol nueinu į rūsį ištraukiu dviratį, atrakinu spyna, atsiraitoju kelnes.

Miesto centras tapo užgrūstas automobiliais, eismo srautas per didelis, mažoms senamiesčio gatvelėms. Tokios yra Vilniaus problemos.

Rodyk draugams

Temos: Susisiekimas

Miestų vystymasis [2/4]: sovietmetis

parašė: eziukassukedais · 2009-06-22 · 12 komentarai

Tęsiu įrašų seriją apie susisiekimo vystymąsi, kurią parašė vienas iš blogo skaitytojų. Pirmame poste kalbėjome apie vystymosi etapus. Šįkart - apie tai, kas Vilniuje dėjosi sovietmečiu. Tai yra ypatingai svarbu, kadangi plėtra tuo metu labai didelė ir daugelis miesto problemų yra paveldėta būtent iš tų laikų.
SOVIETMEČIO PLĖTRA

Norėčiau gal kiek labiau panagrinėt būtent šį laikotarpį iš esmės tai 2-as miestų vystimosi etapas, nes jis lėmė gana daugelį šiandieninių problemų. Sovietmečiu buvo aktyviai planuojami, ne tik miestas, bet ir jo sistemos. Kaip jau kai kurie žino, buvo sukurti apie 10 pagrindinių centrų - miestų, kurie užsiėmė atskiromis pramonės šakomis. Iš dalies tai gerai, nes atvirkščiai nei Latvijoj ar Estijoje, gyvenimo kokybė Lietuvoje pakankamai tolygi visoje Lietuvoje. Dabar pagrinde liko tik 5 miestai (Vilnius, Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys), kurie išlaikė šį statusą, o realiai ekonominę galią, galinčią keisti aplinkinius miestelius ir kaimus, turi Vilnius, Klaipėda, Kaunas (išvardinta, pagal ekonominę galią). Beje Kaunas turi mažiausiai transporto problemų.

Sovietmečiu vyko intensyvi miestų raida, buvo kuriami atskiri funkciniai rajonai. Kiekvienas rajonas, turėjo aiškią funkciją, buvo atskirtas tam tikru atstumu nuo kito, ir priklausė nuo kitų funkcinių rajonų. Tai lėmė gana didelį žmonių mobilumą, nes kiekvieną dieną žmonės turėjo važiuoti į darbą, poilsio-į centrą, ar prekių į turgavietę - vis į kitą rajoną. Anuomet viešasis transportas buvo pajėgus tam gyventojų kiekiui ir poreikiams. Savo mašinų mažai kas turėjo, tai lėmė greitą susisiekimą. Dabar gi, pripažinkime, turime didesnę laisvę ir didesnius poreikius judėti mieste. Dirba, ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai nebelanko mokyklų esančių šalia namų. Padidėjo gyvenančių užmiestyje, atvažiuojančių kasdien į Vilnių. Išsivystė švytuoklės principas: ryte visi link centro, vakare visi į priemiesčius ir gyvenamuosius rajonus. Jei nebūtų buvusio tokio raiškaus funkcinio atskyrimo, žmonės dirbtų arčiau namų, galėtų tvarkyti administracinius poreikius savo rajone.

Dar vienas aspektas - parkavimo skaičius visame mieste. Sovietmečiu pagal reglamentą tokių vietų turėjo būti 0,8 vienam butui, todėl grynai sovietmečiu statytuose rajonuose turime parkavimo problemas. Šiandien šis skaičius 1,2. Architektai pataria projektuoti 1,5 vietų automobiliams. Deja, įmonėms, statančioms dėžutes, neapsimoka statyti pažeminių garažų, o būtent tokius ir telieka įrengti, nes reglamentas numato, kad visos namo mašinos turi tilpti jo sklype. Atsirado siūlančių statyti bendrus garažų kompleksus kvartalams ir taip mažinti reglamentuojamą automobilių skaičių butui. NEsąmonė. Sovietmečiu irgi buvo garažai, kuriuose žmonės turėjo laikyti automobilius, iki kurių turėjo važiuoti troleibusais ar eiti daugiau nei 15 min. Absurdas. Tai irgi lėmė dabar turimą parkavimo problemą. Dabar gi, norint statyti tokius garažus, reiktų pirkti atskirus žemės sklypus, kuriuose stovėtų pustuščiai gargarai, estetiškai tik darkantys rajono estetiką. Ir kas užtikrintų, kad tokie būtų statomi? Jeigu žmogus tingi nueiti 300metrų iki stotelė, tingės ir iki garažo.

Kitas elementas sovietmečiu, buvo kolektyviniai sodai, kurie taipogi dirbtinai kėlė gyventojų judėjimą, Viskas tapo išmėtyta: būstas, garažas sodas. Deja buvo tokia politika: visi lygūs. Visiems neužteko sklypų su gyv.  namais ir garažu užmiestyje, todėl sudalino į mažus sklypelius kolektyviniais sodais. Šiais laikais, šie sodai tapo chaotiškomis gyvenvietėmis, be reikiamos infrastruktūros (vandentiekio kanalizacijos, šildymo sistemos), be vieningos architektūros ir su per didelio atstumu nuo centro.

Taigi dabar maždaug aišku, iš kur dabartinės Vilniaus problemos. Kitame įraše - kiek konkrečiau apie dabartinę mobilumo mieste situaciją.

Rodyk draugams

Temos: Susisiekimas

Miestų vystymasis [1/4]: etapai

parašė: eziukassukedais · 2009-06-14 · 4 komentarai

Pristatau jums blogo skaitytojo, Domanto - architektūros studento, įrašą. Viename komentare paminėjo, kad apie aikštelių įrengimą ir apskritai transporto vystymą galima būtų atskirą įrašą parašyti - po nedidelio paskatinimo turime puikų tekstą. Apie susisiekimą mieste, sovietmečio metu vykdytą plėtrą (bei jos įtaką šiandienai) , mobilumą ir sprendimus turimoms problemoms. Tekstas - tikrai ilgas, tad skelsiu į 4 dalis ir per kokias 3 savaites išpostinsiu. Taigi pristatau pirmąją dalį: įžanga apie miestų evoliuciją.
MIESTAI IR JŲ VYSTIMASIS

Manau, nereikia pradėti kokia nors būdinga moksline, interpretacija apie miestą, gražia įžanga ar pan. Daugelis mūsų gyvename mieste ir suvokiame, kad realiai tai didelės koncentracijos žmonių susitelkimas vienoje vietoje. Miestas taipogi skiriasi nuo kaimo gyventojų užimtumu. Miestiečiai nesiverčia žemės ūkiu, o didžiausias užimtumas yra II ir III ekonominiame sektoriuose. (pramonė, ir paslaugų-prekių sferos).
Visgi tikslinga, norint suprasti Vilniaus (ir daugelio kitų miestų atvejį) yra suklasifikuoti jo raidą, pagal susisiekimo sistemų ir pačio miesto evoliuciją:

1 etapas: Kompaktinis miestas. Paprastai vyrauja pėsčiųjų sistema. Transportas - arklių traukiamos karietos. Miestas nedidelis, gyventojų tankis didelis, viskas buriasi aplink istorinį miesto centrą.

2 etapas: Viešojo susisiekimo miestai. Intensyvi miesto plėtra, kurią riboją viešųjų transporto linijų ilgis. Natūralu, nes niekas nenori gyventi toli nuo stotelių ir kasdien kulniuoti iki jų 20min. Vilniuje tai 1960-1990 metų laikotarpis. Kada sovietmečio architektai tikslingai planavo atskirų funkcijų rajonus, juos vieną nuo kito gana žymiai atskirdami. Automobilizacijos kiekis žemas.

3 etapas: Automobilizacijos metas. Žmonės turi galimybę įsigyti nuosavą transportą, tai žymiai sumažina kelionės trukmę, miestas pradeda intensyviai plėstis į rajonus. (pvz. kad ir Grigiškes ar Nemenčinę) gyventojų tankis mažėja. Atskirų funkcijų rajonai persipina vienas su kitu. Centras, tampa nebe administraciniu, bet greičiau turistiniu prestižiniu centru. Galime net pavadinti tai centro krize. Tai šiuolaikinis Vilnius - išsiplėtęs, neorganizuotas ir su gana daug susisiekimo problemų.

4 etapas: Reurbanizacija. Nenorėjau vartoti jokių terminų, tiesiog šis labiausiai apibūdina šį etapą. Kada miestas išsiplečia labai smarkiai, nutrūksta ryšiai su pagrindiniu miesto centru. Pradeda formuotis atskiri centriukai, vykdantys žmonių poreikius. Beje tai yra viešojo transporto atgimimas - naudotis automobiliu nebepatogu, nes įrengiamos išvystytos viešojo transporto greitosios linijos (metro, greituminiai autobusai ir pan.), skatinamas dviračių, pėsčiųjų susisiekimas. Vystymas darnus ir planuojamas. Deja Vilniui iki to toli. Pirma, jis per mažas, atskirų centrų formavimuisi. Antra, nėra tikslingos politikos šia linkme. Šis etapas labai sudėtingas, nes reikalauja, subalansuoto požiūrio į ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę plėtra. Tarptautinis įvardijimas: sustainible development .

—-

Kitas įrašas - apie plėtrą sovietmečiu (man įdomiausia dalis :) )

Rodyk draugams

Temos: Kita