Ežiukas Vilniuje

Tęsiu įrašų seriją apie susisiekimo vystymąsi, kurią parašė vienas iš blogo skaitytojų. Pirmame poste kalbėjome apie vystymosi etapus. Šįkart - apie tai, kas Vilniuje dėjosi sovietmečiu. Tai yra ypatingai svarbu, kadangi plėtra tuo metu labai didelė ir daugelis miesto problemų yra paveldėta būtent iš tų laikų.
SOVIETMEČIO PLĖTRA

Norėčiau gal kiek labiau panagrinėt būtent šį laikotarpį iš esmės tai 2-as miestų vystimosi etapas, nes jis lėmė gana daugelį šiandieninių problemų. Sovietmečiu buvo aktyviai planuojami, ne tik miestas, bet ir jo sistemos. Kaip jau kai kurie žino, buvo sukurti apie 10 pagrindinių centrų - miestų, kurie užsiėmė atskiromis pramonės šakomis. Iš dalies tai gerai, nes atvirkščiai nei Latvijoj ar Estijoje, gyvenimo kokybė Lietuvoje pakankamai tolygi visoje Lietuvoje. Dabar pagrinde liko tik 5 miestai (Vilnius, Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys), kurie išlaikė šį statusą, o realiai ekonominę galią, galinčią keisti aplinkinius miestelius ir kaimus, turi Vilnius, Klaipėda, Kaunas (išvardinta, pagal ekonominę galią). Beje Kaunas turi mažiausiai transporto problemų.

Sovietmečiu vyko intensyvi miestų raida, buvo kuriami atskiri funkciniai rajonai. Kiekvienas rajonas, turėjo aiškią funkciją, buvo atskirtas tam tikru atstumu nuo kito, ir priklausė nuo kitų funkcinių rajonų. Tai lėmė gana didelį žmonių mobilumą, nes kiekvieną dieną žmonės turėjo važiuoti į darbą, poilsio-į centrą, ar prekių į turgavietę - vis į kitą rajoną. Anuomet viešasis transportas buvo pajėgus tam gyventojų kiekiui ir poreikiams. Savo mašinų mažai kas turėjo, tai lėmė greitą susisiekimą. Dabar gi, pripažinkime, turime didesnę laisvę ir didesnius poreikius judėti mieste. Dirba, ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai nebelanko mokyklų esančių šalia namų. Padidėjo gyvenančių užmiestyje, atvažiuojančių kasdien į Vilnių. Išsivystė švytuoklės principas: ryte visi link centro, vakare visi į priemiesčius ir gyvenamuosius rajonus. Jei nebūtų buvusio tokio raiškaus funkcinio atskyrimo, žmonės dirbtų arčiau namų, galėtų tvarkyti administracinius poreikius savo rajone.

Dar vienas aspektas - parkavimo skaičius visame mieste. Sovietmečiu pagal reglamentą tokių vietų turėjo būti 0,8 vienam butui, todėl grynai sovietmečiu statytuose rajonuose turime parkavimo problemas. Šiandien šis skaičius 1,2. Architektai pataria projektuoti 1,5 vietų automobiliams. Deja, įmonėms, statančioms dėžutes, neapsimoka statyti pažeminių garažų, o būtent tokius ir telieka įrengti, nes reglamentas numato, kad visos namo mašinos turi tilpti jo sklype. Atsirado siūlančių statyti bendrus garažų kompleksus kvartalams ir taip mažinti reglamentuojamą automobilių skaičių butui. NEsąmonė. Sovietmečiu irgi buvo garažai, kuriuose žmonės turėjo laikyti automobilius, iki kurių turėjo važiuoti troleibusais ar eiti daugiau nei 15 min. Absurdas. Tai irgi lėmė dabar turimą parkavimo problemą. Dabar gi, norint statyti tokius garažus, reiktų pirkti atskirus žemės sklypus, kuriuose stovėtų pustuščiai gargarai, estetiškai tik darkantys rajono estetiką. Ir kas užtikrintų, kad tokie būtų statomi? Jeigu žmogus tingi nueiti 300metrų iki stotelė, tingės ir iki garažo.

Kitas elementas sovietmečiu, buvo kolektyviniai sodai, kurie taipogi dirbtinai kėlė gyventojų judėjimą, Viskas tapo išmėtyta: būstas, garažas sodas. Deja buvo tokia politika: visi lygūs. Visiems neužteko sklypų su gyv.  namais ir garažu užmiestyje, todėl sudalino į mažus sklypelius kolektyviniais sodais. Šiais laikais, šie sodai tapo chaotiškomis gyvenvietėmis, be reikiamos infrastruktūros (vandentiekio kanalizacijos, šildymo sistemos), be vieningos architektūros ir su per didelio atstumu nuo centro.

—

Taigi dabar maždaug aišku, iš kur dabartinės Vilniaus problemos. Kitame įraše - kiek konkrečiau apie dabartinę mobilumo mieste situaciją.

Patiko (0)