Miestas - organizmas, kuriame nuolat veikia didelis kiekis žmonių. Kuo jų daugiau, tuo svarbiau, kad vienas su kitu bendradarbiautų, o ne konfliktuotų. Vienas absurdiškiausių būdų pakenkti - kažką žeminti tik dėl turimų nusistatymų. Dažnai tai įvardijama tiesiog kaip ksenofobija - nepalankumu kitokiems žmonėms. Kokia situacija su šiuo reikalu Vilniuje?
Prisiminiau šią temą, nes šiandien pagrindinė naujienų portalų tema - juodaodę Berneen pažeminusios krašto apsaugos savanorės teismas. Panelė V. Iljinych pripažinta kalta. Tai yra pirmas (arba vienas pirmų) kartų, kai žmogus nuteisiamas už rasizmą. Ok, anoks čia nusikaltimas - dvi mergaitės apsižodžiavo! Privačioje erdvėje tenka dar ne tokių frazių išgirsti. Ar ten buvo Berneen sumušta, ar ne - irgi ne taip svarbu. Esmė, kad rasistinis nusikaltimo kontekstas buvo pripažintas sunkinančia aplinkybe. Tai reiškia, kad Lietuvos teismas pagaliau susivokė, jog pasiuntimas NĖRA lygus pasiuntimui ir žmogaus išvadinimas nigeriu yra stiprus pažeminimas.
Einame į Europą, o tai reiškia, kad nuolat susidursime su vis daugiau skirtingų žmonių: ir darbe, ir moksle, ir tiesiog gatvėje. ES tuo ir yra stipri, kad skatina žmones keliauti, pažinti kitas kultūras ir būtent taip suvokti savo šalies išskirtinumą. O tuo pačiu - ir išmokti priimti žmogų toks, koks jis yra. Su ispano plepumu lengva susitaikyti. Bet ką daryti, jei atvažiuos Turkas, jau 10 metų gyvenantis Vokietijoje? Arba juodaodis prancūzas, kurio trys kartos gyvena čia, ES? O jei atviras gėjus iš Belgijos? Ar sugebėsime su tokiais žmonėmis kokybiškai kartu dirbti vienoje komandoje, jei to prireiktų? Turbūt ne visi. Tačiau nuo ksenofobiško nusistatymo prieš kitokį žmogų tikrai darbo našumas nepadidės!
Berneen atvejis rodo, kad judame teisinga linkme - teisinė sistema pripažįsta, jog ksenofobinis išpuolis yra rimta. Žiniasklaida apie tai aktyviai informuoja. Jei darysime prielaidą, kad madija gali formuoti visuomenės požiūrį, tai šį įvykį užskaitau kaip teigiamą į ES realiai dar tik žengiančiam mūsų miestui.
Klausimas jums: ar galėtumėte dirbti su kitokios rasės, religijos, seksualinės orientacijos, nestandartinės išvaizdos ar kitu būdu kitokiu žmogum?
Šiandien važiuodamas per Mindaugo tiltą pamačiau būrį jaunuolių kažką krapštančių ant Neries šlaito. Priėjęs išsiaiškinau štai ką: ten bus sodinamas užrašas, panašus į Aš tave ♥ prie Žaliojo tilto, tik tekstas Tūkstantmečio dainų šventėČia 1000 metų dabar. Nice nice! Man in general patinka upės ir jos aplinkos išnaudojimas. Ji natūraliai traukia žmones - dėl to, kad yra dinamiška, vėsinanti ir šiaip, ten daug to gyvybę teikiančio vandens ;)
Iš kitos pusės, užrašas gausis labai ilgas. Na, tikėkimės bus pakankamai aiškiai įskaitomas.
Jei viskas ok, tai kitą savaitę jau matysime visą tą grožį. Laukiam!
Tarp žmonių dažnai taip būna: vos susitikę susikapoja, susipyksta, o paskui geriausiais draugais patampa. Arba du broliai: pešasi dėl mažiausių smulkmenų, bet kai reikia palaikymo, visada vienas kitam padės. Gal bus panašiai su Vilniumi ir Kaunu? Nors ir lėtais (jop, lietuviškais) tempais, bet visgi judinama dipolio idėja - būdas sujungti du didžiausius, bet nuolat besikapojančius miestus. Tikėkimės ne tik fiziškai/politiškai, bet ir emociškai - kad taptų kaip broliai.
Žodžiu, idėja tokia: nei Vilnius, nei Kaunas nėra dideli ir stiprūs miestai Europos kontekste. Tačiau jie abu yra labai arti vienas kito, abu panašaus dydžio ir abu turi stiprių savybių. Sujungę visa tai gausime puikią sinergiją - buvimo kartu efektą. Sujungę jėgas, miestai taps konkurencingu Europos dariniu (dviese mes sukuriame didesnį BVP, nei visa Estija!). O sričių, kur galime augti, daug: turizmas, kultūra, pramonė, mokslas ir t.t. EuroCity statuso gavimas labai stipriai padidintų investicijas į visą regioną. Svarbu ir tai, kad per Kauną eina du dideli transporto koridoriai: Via Baltika ir Rail Baltika. Ir apskritai, Kaunas - labai geroje geografiškai vietoje. Tačiau Vilniuje įsikūręs šiuo metu pagrindinis tarptautinis oro uostas, taip pat čia yra pagrindinės valstybės valdymo institucijos, dauguma verslo centrų. Taigi turime kuo vieni su kitais pasidalinti :)
Tik neišsigąstam - niekas neketina kurti kokio tai naujo miesto Kauniaus. Abu miestai pasilieka atskiri, o dvimiestis reiškia, kad vykdoma kryptinga plėtra, naudinga abiems, derinami strateginiai sprendimai. Dar vienas aspektas - tarpe esančių miestų vaidmuo. Kaišiadorys, Vievis, Elektrėnai ir dar keletas kitų būtų įtraukti į bendrą organizmą, kuris turėtų tapti Europos ateities regionu (bent tokį apdovanojimą esame gavę 2006-aisiais iš „The Financial Times” leidinio „FDI”).
Ir galų gale, gal atsiras tarp paprastų miestiečių suvokimas, kad nors pasidraskyti ir yra smagu, bet visgi didžiausia jėga - vienybėje.
Papasakojau apie bendrus principus, kodėl tai faina. Kitame įraše pasigilinsime į priemones ir jau atliktus darbus.
Tuo tarpu jūsų klausiu, kokie gali būti kiti privalumai (o gal ir grėsmės) šio jau vykstančio susijungimo. Jų čia paminėjau tik nedidelę dalį :)
Seniai klausiau: kodėl nėra EziukasVilniuje.lt konkurento??? Štai jis ir atsirado: pasveikinkime utyra.lt! Autorius - buvęs DELFI korespondentas, rašęs daugiausiai iš Vilniaus savivaldybės.
Juokai juokais apie konkurenciją, bet labai džiaugiuosi šio blogo atsiradimu: tai bus dar viena erdvė paskaityti ir padiskutuoti apie Vilniaus aktualijas, dar vienas šaltinis man sužinoti naujienas ;) Galų gale, džiaugiuosi ir tuo faktu, kad dar vienas žurnalistas atrado bloginimą - žingsnis profesionalesnės blogosferos link.
Trumpai apie naująjį Vilniaus blogą:
Tai yra nepriklausomas, nekomercinis blog`as apie sostinę, jos gyventojus ir valdžią.
Visi pranešimai yra pagrįsti savivaldybės tarybos,
kolegijos sprendimais, mero potvarkiais, administracijos direktoriaus
įsakymais arba projektais, savivaldybės politikų pareiškimais ar
specialistų išaiškinimais. Pranešimai taip pat gali būti paremti
gyventojų pateikta informacija ir skundais, patikimų šaltinių
duomenimis.
Kaip matom, bus kiek rimtesnis blogas su daugiau politikos, analizės ir vidiniais savivaldybės perliukais.
Evaldui linkiu įkvėpimo bloginant, o jums - įsimesti naują RSS į prenumeratų kapšelį.
Įsivaizduokit situaciją: įsikėlėt į tobulą (jūsų suvokimu) butą - nauja statyba, miškas netoli, kaimynai irgi kultūringi (kitokie turbūt neįpirktų būsto už sienos). Paimate paskolą 30-čiai metų ir mėgaujatės gyvenimu. Iki sužinote, kad dėl krizės neparduodamus kaimyninius butus supirks savivaldybė ir pavers juos…socialiniais!
Ką tai reiškia? Kaimynystėje gyvens daugiavaikė, probleminė, asociali šeima. Greičiausiai beveik neturinti pajamų, nesugebanti susitvarkyti gyvenimo, girtaujanti, o naktimis kelianti buitinių konfliktų triukšmus. Baisu, ane? Gi tikėjotės tobulo gyvenimo! Beje, nekalbu jau apie tai, kad naujieji kaimynai greičiausiai nesugebės mokėti bendrų paslaugų mokesčių, taigi jiems teks susimesti visiems aplinkiniams gyventojams. Ir galų gale, nežinia, kokių draugų ta šeima prisikvies, kaip atrodys laiptinės po pabaliavojimų ir ar jų metu bus saugu kišt nosį lauk. Čia gyvenimas už 30-ies metų paskolą?
Iš kitos pusės, valstybė turi užtikrinti ir žemiausio socialinio sluoksnio gyventojų gerovę - bent stogą virš galvos. Tinkamai jiems padėjus, šie gal net sugebės kažkuriuo momentu atsistoti ant kojų, pradėti gyventi savarankiškai. Tai gali būti ir tėvo palikta motina su trimis vaikais ir 5-erių metų kasininkės darbo patirtimi. Žinoma, yra variantas pastatyti keletą namų kur nors nuošaliai ir ten kaip į gardą suvaryti visus „tokius“. Deja, tai yra negerai - socialiniai būstai ir turėtų būti integruojami į „normalius“ - tik taip, apsupti savarankiškai gyvenančių šeimų, ir socialinės pagalbos reikalaujančios gali atsistoti. Apie tai gan smulkiai rašiau viename įraše apie getus - siūlau prisiminti.
Taigi matome skirtingas socialinio būsto puses. Kaip jumi jaustumėtės sužinoję, kad kaiminystėje bus įrengta tokia gyvenamoji vieta. Štai Perkūnkiemio gyventojai labai piktinasi. Aš, turbūt, suvokdamas to reikalingumą, šitaip vėjo nekelčiau. Tačiau ir nebūčiau labai patenkintas. Svarbiausia, kad už sienos negyventų piktybiniai girtuokliai. O jei tai in general geri žmonės, neatsisakysiu ir pats ištiesti pagalbos ranką.
Nežinau, kokie jūsų santykiai su policija, bet turiu įdomių žinių: šią vasarą mūsų sergėtojai bus ypač mobilūs - važinės dviračiais, Segway ir motoroleriais, jodinės arkliais. Bent jau dėl mažo smulkių nusikaltimų kiekio galime būti tikrai ramūs!
Tiesą sakant, matyti policininką ant Segway (lietuviškai - riedžio :) ) man dar didelė egzotika. Na, tiesiog - mačiau tokius YouTube, bet Lietuvoj dar atrodo labai modernu. Iš kitos pusės - puiku, nes atvykėlių akyse atrodysim šauniai: ir šiuolaikiškai, ir ekologiškai (varomi jie elektra), ir svarbiausia saugiai. Tačiau įdomu, kaip gi seksis šių pagalba atlikti tiesiogines funkcijas. Na, matysime - jei kas gausit žinių, brūkštelkit komentare.
Dviračiai. Šių anksčiau irgi nemačiau! Kad tai nepakeičiama priemonė judėti senamiestyje - aišku visiems. Tad dėl tiesioginės funkcijos atlikimo esu užtikrintas. Tačiau man įdomiau šalutinis teigiamas efektas: gal matydami policininkus ant dviračių, kiti eismo dalyviai (pėstieji ir automobilių vairuotojai) pradės kiek labiau atkreipti dėmesį į tų baltų linijų reikšmę su dviratuko simboliais tarp jų? Įdomu, ar patys policininkai labiau kreips dėmesį į su jų transportu susijusius pažeidimus - gi jie tiesiogiai trukdo judėti!
Svarstymai svarstymais, bet žinant, kaip apkarpytas policijos biudžetas bei patruliuojančių pariegūnų skaičius, galime realiai šių egzotiškų transportų ir nepamatyti. Arba tik kokį kartą - kitą…
Konservatoriai visiškai įsisiautėjo! Siūlo įvesti komendanto valandą jaunuoliams iki 16m. Šiems nuo 22val (vasarą 23val) iki 6 val ryto būtų draudžiama be tėvų rodytis viešose vietose - gatvėse, kavinėse, koncertuose. Argumentai: taip bus galima „užtikrinti vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos“ bei „teigiamai įtakoti renginių organizavimo praktiką“.
Švelniai tariant, nesutinku. Visų pirma, valstybė neturėtų aiškinti šeimai atžalų auklėjimo principų. Taip, vaikas turi būti apsaugotas nuo smurto, pavojingos aplinkos (o galime apibrėžti, kas tai yra?). Tačiau pačios šeimos sprendimas, kaip tą padaryti. Dabar bandoma kištis į vidinius procesus. Antra, koks jaunuolis išaugs, kai jo kiekvieną žingsnį kontrolious įstatymai? Vaikai yra daug kartų kūrybiškesni už suaugusius ir manipuliuoti bei apgaudinėti sugeba išradingai. Alkoholį nusiperka, į klubus įeina. Negi dabar reikės mokytis dar vieną įstatymą pažeidinėti? Dokumentų klastojimo mafija jau trina rankas (o gal įstatymo iniciatorė V. M. Čigriejienė ir yra jos galva?). Bet esmė, kad jaunuoliai dėl tokio kiekio apribojimų nuo mažų metų išmoksta, kad įstatymą pažeisti REIKIA. O ir šiaip, kas per visuomenė išaugs, kuri kiekviename žingsnyje sekama ir kontroliuojama - ar čia didelis skirtumas nuo sovietinių laikų? Beje, šiltnamyje (t.y. po 22val tupintys namie) jaunuoliai taip ir neišmoks, kad skersgatvyje gali kas nors išgąsdinti, kad visgi pravartu į kuprinę įsimesti dujų balionėlį/peiliuką/pasimokyti apsiginti plikomis rankomis. Niekad neišmoksi gyventi po mamos sijonu vaikščiodamas.
Dar viena nemirtinga citata: „<...> privalo mokytis iki kol jam sukaks 16 metų, todėl vėlyvas
vaikščiojimas po gatves neprisideda prie šios pareigos tinkamo
įgyvendinimo <...>“. Prie mokymosi iki 16 metų taip pat neprisideda ir miesto aplinkkelių statymas. Gal su šiuo argumentu ir juos uždrausime? (nesupratusiems: ironizuoju) Tačiau galimas ir kitas dalykas: jei jaunuolis (vaiku 15-mečio nepavadinsi) dienos metu turi daug veiklų (būreliai ir pan), su draugais gali susitikti tik vakare. Jei to padaryti negalės, teks su draugais matytis dieną - vietoj mokyklos. Taigi pamokų lankomumui kaip tik gali kilti grėsmė.
15-mečiui durys 22val uždaromos nebus. Jis galės išeiti į kiemą kartu su mama. Arba su kitu „tėvų pasitikėjimą turinčiu asmeniu“. Kaip tas bus apibrėžiama? Raštišku gimdytojų sutikimu? Ar norėdamas pasivaikščioti su giminaičiu, jaunuolis kaskart turės prašyti tėvų sutikimo (gal dar patvirtinto notaro? :D ) ir nešiotis krūvą popierių? Oh come on!
Ir galų gale - jei aš jaunai atrodau, tačiau esu 18-metis. Tai negalėsiu žengt į lauką be dokumentų? Gaunasi, kad nepasiėmęs piniginės negalėsiu vėliau pavedžioti šuniuko ar išnešti šiukšlių! Gi bet kur gali vaikščioti policininkas ir mane patikrinti. O ir šiaip, koks jausmas, kas kelias dienas būti tikrinamam pareigūno?
To sum up: esu už tvarkingą šeimą, saugias atžalas ir šviesią vaikystę. Tačiau šie dalykai neturėtų būti siekiami laisvos visuomenės, įstatymų reputacijos ir unikalaus ugdymo principų sąskaita. Gana, kad mokykla štampuoja identiškas bei pilkas asmenybes.
Sutinku, kad pozicijų bei argumentų yra ne tik išvardinta žemiau. Todėl pasidalinkit savo mintimis! Gal kas galite pakomentuoti iš žmogaus teisių pažeidimo aspekto?
Savaitgalį centre užtikau vieną įdomų dalyką - speciali tarnyba nuo sienos valė graffiti. Persimetėm keliais žodžiais. Sužinojom, kad valoma yra labai aukšto slėgio vandens srove (nors, kiek žinau, į ją dažniausiai įmaišomas ir smėlio srautas) ir piešinius galima nuimti nuo beveik bet kokio paviršiaus (komanda valė sieną ir skardinius vartus). Valymo kaina nėra jau tokia didelė - nuo 20lt/m2. Žinoma, jei paviršius sunkiau valomas, o piešinys didelis, susidarys nemaža sumelė. Beje, teko girdėti, kad viena paprasčiausių priemonių greitai pašalinti meno kūrinius - dar švarų paviršių padengti į vašką panašia medžiaga. Tuomet dažai pasiliks tik ant jo - užteks nuplauti karšto vandens srove ir padegti nauju sluoksniu.
O šiaip jau net ne visad sutikčiau, kad graffiti nuo sienų visada reikia valyti. Visiškai nepateisinu paprasčiausių tag’inimų („įmantraus“ savo vardo užrašymo), nes tai yra tas pats, kas šuns nusišlapinimas ant krūmo (abu veiksmai skirti žymėti teritoriją). Tačiau man būna ypač gaila,kai nuvalomi tikrai gražūs meno kūriniai. Nemažai jų tikrai turi išliekamąją erdvę ir prisideda prie miesto veido. Na, bet žinoma to nepasakysi „apgražinto“ namo savininkui :)
Beje, teko matyti labai originalų būdą piešti ant sienų. Tik ne dedant dažą, o atvirkščiai - valant purvą. Vadinasi reverse graffiti:
Kaip manot, ar visada tepliojimas ant sienų yra nusikalstamas? Gal patys esate tuo užsiiminėję - kaip žiūrite į piešinių naikinimą? Ar yra vietų, kur vertėtų atlaidžiau žiūrėti į gatvės menininkų saviraišką?
Ar kada teko atsidurti netoli mažamečio vaiko, kuris nusprendė savo emocijas išreikšti garsiu klyksmu? O jei tai atsitiko viešoje erdvėje, pvz parke, kur norėtųsi ramiai paskaityti? Pagal vieną idėją vaikas trukdo aplinkiniams - šie neturėtų patirti diskomforto. Taigi problemą turi spręsti mama nuramindama vaiką, arba palikdama vietą, kur yra žmonės. Iš kitos pusės, visi suprantame, kad vaikai kartais verkia, o motinai ir taip nėra lengva auginti pyplį. Taigi gal tiesiog susitaikykime su trumpalaikiu triukšmu?
Įsivaizduokite situaciją: esate banke, įprastai ramioje ir tylioje vietoje, kur jau 20min laukiate eilėje. Esate pavargęs po darbų, erzina net lėtas aptarnavimas, skauda galvą. Ir štai ateina mamytė su mažamečiu. Šis zirzia, muistosi, verkia. Visa tai groja per nervus, kad norisi sienomis lipti. Kaip elgtis? Toliau kentėti ir tikėtis, kad pats nepratrūksi ir nepradėsi už tą vaiką garsiau staugti? Atsistoti ir išeiti taupant sveikatą, tačiau prarandant savo 20min lauktą vietą eilėje? O gal mandagiai paprašyti mamytės apraminti nenuoramą? Ir kaip elgtis banko darbuotojui? Juk vaikas pažeidžia vieną svarbiausių patikimumą teikiančios banko atmosferos sudedamųjų dalių – ramybę ir tylą! Iš vienos pusės, mamytė nėra prastesnė klientė už kitus. Iš kitos – vaikų riksmai ilgainiui gali atbaidyti klientus.
Aprašyta situacija – tik viena iš daugybės įmanomų. Galime kalbėti apie kelionę autobusu (ir 3val trukmės vaiko klyksmą), apie eilę prekybos centre, apie parką. Kiekvienas žmogus turi teisę būti ramioje aplinkoje. Lygiai taip pat, kaip mamytė ar tėvelis turi teisę apsipirkti knygyne, keliauti ar ilsėtis skvere. O vaikai, verkia – nieko nepadarysi.
Situacija – kiekviena unikali, nes turi skirtingas aplinkybes bei dalyvaujančius žmones. Tačiau visgi įdomu sužinoti, ar erzina viešose erdvėse garsiai verkiantys vaikai? Ar toleruojate triukšmą, o jei ne – kaip jo vengiate? Kaip įstaigos, miesto valdžia ar patys gyventojai gali mažinti konfliktinių situacijų kiekį? (pvz prekybos centrai turi tėvelių kasas). Gal esate pakliuvę į kokią įdomią situaciją arba matę gražių būdų, kaip išspręsta nenuraminamo vaiko keliamo triukšmo problema?
Ar kada teko atsidurti netoli mažamečio vaiko, kuris nusprendė savo emocijas išreikšti garsiu klyksmu? O jei tai atsitiko viešoje erdvėje, pvz parke, kur norėtųsi ramiai paskaityti? Pagal vieną idėją vaikas trukdo aplinkiniams - šie neturėtų patirti diskomforto. Taigi problemą turi spręsti mama nuramindama vaiką, arba palikdama vietą, kur yra žmonės. Iš kitos pusės, visi suprantame, kad vaikai kartais verkia, o motinai ir taip nėra lengva auginti pyplį. Taigi gal tiesiog susitaikykime su trumpalaikiu triukšmu?
