Ežiukas Vilniuje

Paskaičiau J. Paleckio straipsnį ir kažkaip eilinį kartą susimąsčiau. Susimąsčiau apie du dalykus. Visų pirma apie mūsų visuomenę ir jos sąmoningumą, lyginant su kai kurių kitų šalių. Ir apie miestą be automobilių. Ir galų gale - apie tai, ko gi, galbūt, mums trūksta…

Apie visuomenę mintys sukilo jau nuo antro straipsnio. Prieš pusvalandį paskaičiau tekstą apie dar vieną miestą, kur, siekiant sumažinti transporto nelaimių skaičių, visiškai panaikinamas bet koks eismo reguliavimas. Taip, jokių šviesoforų, jokių policininkų sankryžose, gal net ir perėjų nerasta. Žodž, visiška laisvė visiems. Vienintelis reguliavimas - sąmoningumas. Tokia sistema vadinama Shared Space, sukurta Hanso Mondermano, jau veikia UK, Nyderlanduose, Švedijoje, Vokietijoje, JAV. Paskaičius iškyla natūralus noras turėti panašią sistemą šalia savęs. Kai pagalvoji, tai vien dėl šviesoforų susidaro tie fakin' kamščiai, kyla avarijos, nes kažkas skuba prašokt per geltoną ir t.t. O tada kyla dar viena mintis - ar tikrai būtume pasirengę tokiam iššūkiui. Visai neseniai girdėjau istoriją, kaip vokietis stebėjosi lietuvaičių netolerancija kelyje, nepraleidinėjimu automobilių iš šalutinių kelių ir t.t. Ar suveiktų pas mus tokia sistema? O gal? Po mėnesio, pilno avarijų, traiškomų pėsčiųjų ir nepasitenkinimo, žmonija pasimokytų, pradėtų mąstyti. Na taip, nekalbu apie sistemos diegimą Vilniuje  - visi tie miesteliai yra tikrai nedidučiai - iki 100 000 gyventojų (kartais ir 10 000 nesiekia). Tačiau tikrai tikiu, kad pvz Vilniaus vairuotojai jau pakankamai sąmoningi, kad galėtų taip gyventi. Ir, pvz, panašią sistemą įdiegus Pilaitėje, Naujojoje Vilnioje ar pan, galima būtų tikėtis visai įdomių rezultatų. Deja, visiškai nepažįstu kitų miestų, tad kalbėti sunku.

Ok, o daba prie temos apie dieną be automobilių. J. Paleckis labai gražiai aprašo kaip Briuselis žymi šią “šventę”. Jis ne tik didelėmis raidėmis ragina visus lipti iš automobilių t.y. ne tik šneka. Jis veikia. Vat paėmė ir uždraudė bet kokį automobilių eismą miesto viduje. Patankino visuomeninio transporto tvarkaraščius + padarė jį nemokamą, išdavė vos kelias dešimtis tūkstančių leidimų vairuoti automobilius (tiems, kam jau LABAI reikia), o prie įvažiavimo į miestą pastatė pareigūnus, kurie draugiškai pasiūlydavo palikti automobilį aikštelėje arba tiesiog sukti į aplinkkelį. Ir ką jūs manot? Suveikė! Nors tik vieną dieną, bet tikrai NEREALIAI stipriai dūzgiantis (pats buvau - mačiau), patapo švariu, gamta alsuojančiu miestu. Įsivaizduokite idilę: čiulba paukščiukai, eidamas centrine gatve girdi ne burzgesį, o perjunginėjamus dviračių bėgius, žmonių šneką, o kostiumuoti dėdės zuja su paspirtukais (aš, beje, irgi užsimaniau!). Argi ne nuostabu?! Taip, viena diena globalinio atšilimo neatitolins. Bet tai yra nerealus būdas parodyti, kad mieste įmanoma judėti ir be automobilio, kad visuomeninis transportas irgi patogu (kodėl neišbandžius, jei nemokamai!?), kad net ir tokiam mieste galima jaustis gerai, nekvėpuoti išmetamųjų dujų, neskubėti. Neabejoju, kad ta diena buvo gerokai pelningesnė visam Briuseliui - turiu omeny kartu sudėtą padidėjusį efektyvumą dėl geresnės žmonių savijautos darbe, kas labai įtakoją produktyvumą. Neabejoju, kad po šios dienos kai kurie žmonės dažniau atsisės ant dviračio, dažniau pagalvos apie Žemę (nesupraskit pažodžiui), gal net pradės laukti kitos dienos be automobilio.

Kas bendro šiose dviejose istorijose? Aš tai pastebiu kardinalius ir inovatyvius sprendimus.  Daugybę metų gyvename pasaulyje, pilname taisyklių ir progreso. Bet ar nepradėjome nuo šių dviejų puikių dalykų šiek tiek springti? Manau, jog reikia sustoti, pamąstyti kūrybiškai, trinktelti kumštuku per stalą ir priimti drąsų sprendimą.

Aišku, daba dauguma sakys “Na tik ne Lietuvoje tokius sprendimus priiminėti! Gi iš sovietinių gniaužtų vis dar neišlindę esame!” Ar tikrai? O gal reikia gero spyrio į sėdimąją? Gal dėl to ir sunkiai judame, kad vis dar bijome priimti kardinalius sprendimus - esame gerokai konservatyvūs. Gal ne švelnaus auklėjimo ir akcijų (pvz “Karui kelyje - STOP“) reikia, o inovacijų kasdieniame gyvenime - paaiškės, kad nesame jau tokia degradavusi tauta.

Tikrai nesiūlau taip imti ir visą Vilnių išvalyti nuo šviesoforų bei automobilių. Tik sakau, kad reikia mažiau šnekėti ir daugiau veikti. Ir veikti ne švelniai, o kūrybingai ir kardinaliai! Gal net to užtektų
ne per prognozuojamus 50, o per 10 metų pasiekti likusių ES narių lygį?

Vakar prie centrinio knygyno užtikau paveiksliuką - negalėjau nenufotkinti…

Tebūnie tas dalgis - kūrybingi sprendimai. Ir nereikia vien valdžios kaltinti. Pradėkime nuo savęs.